Gražbylės Venclauskaitės atminimo vakaras

Foto Birutės Musneckienės

2018 m. vasario 1 d. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Konferencijų salėje įvyko iškilmingas ir šiltas Atminimo vakaras. Advokatė, skautė, Pasaulio teisuolė, Šiaulių miesto garbės pilietė ir Vydūno krikšto duktė – visa tai vienas žmogus – Gražbylė Venclauskaitė (1912-2017).

Renginį organizavo ir vedė Jurgita Gedminienė. Konferencijų salėje buvo galima apžiūrėti fotomenininkės, kraštotyrininkės Birutės Musneckienės sukurtus stendus apie Gražbylės Venclauskaitės gyvenimą.

Šiaulių dainavimo mokyklos 3-ios klasės berniukų choras „Dagilėlis“ (vad. Rima Koržanovienė), pritariant susirinkusiesiems, pagiedojo Vydūno „Lietuvių giesmę“. „<…> nuo 1909 m. įvairiose Mažosios Lietuvos vietose rengiamų švenčių ar koncertų metu beveik nuolatos ima skambėti „Lietuvių giesmė“, daug kuo primenanti „Tautišką giesmę“. Nuo 1895 m. ją atlikdavo kultūriniame Mažosios Lietuvos gyvenime aktyviai besireiškiančios Tilžės lietuvių giedotojų draugijos choras. Tos giesmės žodžių autorius – šios draugijos vadovas, režisierius ir dirigentas, rašytojas ir filosofas Vydūnas.

Profesorius Vytenis Rimkus retoriškai klausė: Kas ji tokia Gražbylė Venclauskaitė? Ką ji nuveikė? Kodėl ja domimės? Ir pats atsakė: Gražbylė gimė ir augo šeimoje (tėvai Kazimieras ir Stanislava Venclauskiai), kurios nariai sunkiais Lietuvai metais, Rusijos okupacijos ir Pirmo pasaulinio karo metais svajojo ir kūrė Lietuvos valstybę. Atvykęs į Šiaulius, Venclauskių namuose ne vienerius metus apsistodavo ir Vydūnas. Stanislava Venclauskienė režisavo Vydūno veikalus. Taigi, minėdami Gražbylę Venclauskaitę, tuo pačiu prisimename ir Vydūną.

„Prabėgo metai, nuo tos dienos, kai Šiauliai neteko vieno iš savo simbolių – Gražbylės Venclauskaitės, – taip savo kalbą pradėjo Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktoriaus pavaduotoja Virginija Šiukščienė. –Simbolių ir legendų nevalia pamiršti. Šis atminimo vakaras turėjo vykti Venclauskių namuose, bet juose vasario mėnesį bus pradėti restauravimo darbai. Po metų, po dviejų visus renginius, susitikimus, susijusius su šia garsia šeima, kviesime švęsti ir paminėti Venclauskių namuose.“

Kultūrologas, advokatas Jonas Nekrašius su Gražbyle Venclauskaite susipažino 1980 m., pirmą kartą ją pamatė teisme – „vieną gražią dieną kaip vėjas rudeninis įskrido Gražbylė į Pakruojo Teismo Rūmus“. Po teismo posėdžio Gražbylė pasiliko ir pasakojo savo gyvenimą. Gražbylės gyvenimas nebuvo lengvas, bet, kaip nekeista, ir tarybiniais laikais ji buvo nusipelniusi Lietuvos teisininkė. Ji gynė kunigus ir dvasininkus, o ne kiekvienas advokatas ryždavosi atstovauti jiems. Gražbylė Venclauskaitė viena iš ilgiausiai išdirbusių advokatų Šiauliuose. Ji visada buvo principinga, turinti savo nuomonę, „su ja nepasiginčysi ir nesąmonių nepasakysi. Ji išugdė daug jaunų advokatų. Lietuvos advokatūra didžiuojasi Gražbylės indėliu į Lietuvos advokatūros istoriją.“

Šiaulių krašto skautų sesė Alberta Globienė sakė, kad Gražbylės namų durys visada buvo atviros skautams. Alberta Globienė kalbino sesę Gražbylę žurnalui „Mūsų Vytis“, kuris leidžiamas nuo 1951 m. – Gražbylė pasakojo apie tai, kas vyko prieš šimtą metų! Sesė Alberta žino, kad jei tėvai yra skautai, tai ir jų vaikai neišvengiamai tampa skautais. Gražbylės mama Stanislava Venclauskienė buvo aktyvi skautininkė. Net ir tėtis Kazimieras Venclauskis vasarą vykdydavo skautų programą – Palangoje su vaikais eidavo į žygius. Gražbylė sakydavo, kad tėvai ją lepino, ir kad tik skautų dėka ji išmoko praktiškumo, juk net bulvių skusti nemokėjo. Šių dienų nepriklausomoje Lietuvoje Gražbylė buvo viena iš skautų draugijos atkūrimo iniciatorių. Ji noriai dalyvaudavo skautų renginiuose. Ir viename iš renginių pasakė, kad „viską, ką aš gavau gyvenime, gavau iš tėvų ir iš skautų“. Skautiškus prisiminimus pratęsė skautų dainos.

Po visų gražių pasisakymų atėjo metas išvysti „gyvą“ Gražbylę Venclauskaitę. Gintautas Stungurys ir Diana Stungurienė (studija Gin-Dia) su Gražbyle susipažino 2007 m. rudenį viename iš sveikuolių organizuotų renginių „Vydūno keliu į 2018 m.“. Patys ją tada užkalbino ir gavo leidimą apsilankyti namuose. Atminimo vakarui buvo pasirinkta tema „Vydūną liudiju“. Tai trys pasakojimai apie išvykas su Gražbyle. Pirmoji išvyka 2010 m. rugpjūčio 6 d. į Bitėnus – aplankyti Vydūno kapą. O tuo pačiu susitikti su ten stovyklaujančiais vydūnininkais. Gražbylė Bitėnuose, Rambyne lankėsi pirmą kartą, niekada čia nebuvo buvusi. Aplankė ir Bitėnų kapinaites, į kurias 1991 m. iš Vokietijos, Detmoldo sugrįžo Vydūno palaikai. Parodyta 5 min. dok.f. „Savaitė su Vydūnu“ ištrauka.

Antroji išvyka su Gražbyle įvyko rugsėjo pabaigoje į Kintų Vydūno kultūros centrą. Pakeliui aplankant Jonaičius, Vydūno gimtinę, ir Žemaičių Naumiestį, kuriame Gražbylė su vyru ir kūdikiu sūnumi gyveno Antro Pasaulinio karo metais. Parodyta dok. f. „Vydūno gyvenimo liudytoja“ 7min. ištrauka. Ir trečioji kelionė, tų pačių metų spalį į Vilnių, aplankant Universitetą ir Signatarų Namus. Vakare įvyko susitikimas Vydūno ir Rericho draugijų būstinėje – Gražbylė Venclauskaitė ir vėl „liudijo Vydūną“. Parodyta dok. f. „Vydūną liudiju“ 6 min. ištrauka.

Susirinkusiųjų prisiminimai sugulė į spalvingą Gražbylės gyvenimo mozaiką, kuri aprėpė ne tik jos pačios, bet ir jos šeimos, Šiaulių miesto bei visos Lietuvos gyvenimą.

Foto reportažas

Parašė Diana Stungurienė

Šiaulių N. Rericho klubas

 

Daugiau informacijos:

http://savb.lt/lt/renginys/grazbyles-venclauskaites-atminimo-vakaras/

https://www.facebook.com/pg/SAVB.info/photos/?tab=album&album_id=1986938134666952

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *